Jaunimo pasipriešinimas KGB

Mindaugas Žiūkas. Jaunimo pasipriešinimas ir KGB veikla XX devintojo dešimtmečio pradžioje

 

Vilniaus miestą ir rajoną nuo 1967 m. iki 1981 m. rudens aptarnavo centrinis Lietuvos SSR KGB aparatas, taigi sostinėje specialaus KGB padalinio nebuvo. Toks padalinys Vilniuje atsirado 1981 m. rugsėjo mėn. Miesto skyriaus kūrimasis užtruko iki 1982 m. pabaigos. 1981 m. rugsėjo 11 d. LSSR KGB pirmininkas Juozas Petkevičius išleido pirmąjį įsakymą naujai sukurtam KGB Vilniaus miesto skyriui. Jame rašoma, kad Vilniaus miesto skyrius vykdė kontržvalgybinį darbą tarp miesto įmonių, įstaigų ir organizacijų, kurios nebuvo KGB 2-osios valdybos ir 5-osios tarnybos veiklos akiratyje. Savo jėgomis miesto skyrius padėjo saugumo komitetui kovoti su užsienio specialiosiomis tarnybomis ar kitomis antisovietinėmis organizacijomis. Ideologinės kontržvalgybos srityje miesto skyrius kovojo su „nacionalistais“, „sionistais“ ir norinčiaisiais emigruoti, aiškinosi neigiamus procesus tarp miesto inteligentijos ir jaunimo. Daugiausia dėmesio buvo skiriama įspėjamajam profilaktiniam darbui. Pastarąją veiklos sritį, t. y. neigiamų procesų tarp jaunimo aiškinimąsi, ir mėginsime apžvelgti. 1983 m. rugsėjo 13 d. pažymoje apie bendrą padėtį Vilniaus mieste nemažai dėmesio skiriama ir jaunimui. Šešiose Vilniaus aukštosiose mokyklose mokėsi 32 890 studentų (18 958 iš jų dieniniame skyriuje). Šiose mokyklose dirbo 2343 dėstytojai. Specialiosiose vidurinėse mokyklose, kurių Vilniuje buvo 16, mokėsi 19 240 mokinių (iš jų 13 010 dieniniame skyriuje), jiems dėstė 846 dėstytojai. Profesinėse technikos mokyklose mokėsi 7445 mokiniai, jiems dėstė 1100 dėstytojų. 53-jose vidurinėse, 6-iose muzikos, 1-oje dailės ir 3-jose internatinėse mokyklose dirbo apie 3300 pedagogų ir mokėsi apie 63 tūkst. moksleivių. Kontroliuoti tiek daug moksleivių, studentų ir pedagogų buvo nelengva, tačiau pažymoje teigiama, kad „didžioji jaunuolių dalis stengėsi ir norėjo mokytis bei dirbti komunistiškai, sėkmingai išmoko marksizmo-leninizmo teoriją, perėmė mokslo ir technikos žinias“. Vilniaus miesto skyriaus viršininko pavaduotojas mjr. J. Tamašauskas kuravo miesto skyriaus veiklą pagal „5-ąją liniją“. „Ideologinei kontržvalgybai“ buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. 1981–1982 m. iš 14 KGB Vilniaus miesto skyriaus operatyvinių darbuotojų 5 dirbo su priešiškai nusiteikusiais jaunuoliais. 1983 m. su moksleiviais „kovojo“ 6 operatyviniai darbuotojai.1984 m. pagal „5-ąją liniją“ vėl dirbo 5 operatyvininkai. Vilniaus miesto skyriaus operatyviniai įgaliotiniai „prižiūrėjo“ Vilniaus miesto vidurines mokyklas, kuriose buvo dėstoma lietuvių kalba, taip pat mišrias rusų–lenkų mokyklas, vidurinių mokyklų personalą, Vilniaus miesto technikumus, profesines technikos mokyklas. Operatyviniai įgaliotiniai dirbo su neorganizuotu Vilniaus miesto jaunimu, nedirbančiu ir nesimokančiu jaunimu. Agentūra Agentų bei patikimų asmenų pateikta informacija būdavo kruopščiai tikrinama. Stengtasi jais pasinaudoti „priešiškai“ moksleivių veiklai silpninti. Ypač bijota moksleivių vasaros atostogų. Saugumo dokumentuose rašoma: „Tarp besimokančių vidurinėse mokyklose, technikumuose ir profesinėse technikos mokyklose vasaros atostogų metu padidėja susidomėjimas pankų ir hipių judėjimais, o šių judėjimų nariai skleidžia ideologiškai žalingas kalbas, platina antisovietinio turinio atsišaukimus, ant namų sienų rašinėja priešiškus šūkius“. 1984 m. su agento Lauros pagalba buvo atskleista jaunimo grupė, kuri priklausė „nelegalių Vakarų šalių gamybos ideologiškai neigiamo turinio videofilmų peržiūrėjimo organizacijai“ (taip agentas apibūdino šių jaunų žmonių veiklą). Kaip prisimena tuos įvykius vienas iš dalyvių Giedrius Drukteinis, tuo metu buvo madinga išsinuomoti vaizdo grotuvą už 100 rublių (gan didelė suma) ir rengti „kino seansus“. „Bilietas į tokį kino seansą kainavo 5 rublius. Nesunku būdavo rasti butą, kur žiūrėdavome filmus, nesunkiai rasdavome ir norinčiųjų pasižiūrėti vieną ar kitą filmą“, – pasakojo G. Drukteinis. Saugumiečiai, sužinoję apie tokią filmų peržiūrą, rengdavo milicijos reidus, sulaikydavo visus jaunuolius. „Paprastai kentėdavo mūsų tėvai, ypač užimantys aukštas pareigas sovietinėje sistemoje, tačiau tuo pat metu įtakingų tėvų vaikams buvo lengviau ir išsisukti“, – prisimena pašnekovas, kurio tėvas tuomet buvo Lengvosios pramonės technikumo direktorius. Be agentų ir patikimų asmenų, KGB miesto skyriaus 1983 m. darbo plane numatyta kovai su jaunimu pasitelkti F. Dzeržinskio komjaunimo operatyvinį būrį, kad jis palaikytų tvarką didelių sporto varžybų ir koncertų metu, budėtų valstybinių švenčių dienomis. Veikdamas prieš Vilniaus jaunimą, KGB miesto skyrius bendradarbiavo su MVD struktūromis. Tai padėjo kontroliuoti pankų ir hipių judėjimus. Vykstant rinkimams į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, sovietų valdžia bijojo „priešiškų ir antivisuomeninių“ išpuolių – saugumo planuose buvo reikalaujama „užkirsti kelią destruktyviems jaunimo veiksmams“, sustiprinti budėjimą jaunimo susibūrimo vietose (alaus baruose „Žemaičių alinė“, „Tauro ragas“, „Aukštaičių“, kavinėse „Žibutė“, „Vaiva“, „Laumė“, kokteilių bare „Turistas“ ir t. t.). JAUNIMO IŠŠŪKIS SISTEMAI Išlikusiuose KGB Vilniaus skyriaus dokumentuose rašoma, kad visi KGB veiksmai iki baudžiamosios bylos traktuotini kaip profilaktiniai. Profilaktika (dalyvaujant visuomenei arba ne), įspėjamieji auklėjamieji pokalbiai, patikrinimai, įspėjimai (žodžiu, raštu, vieši arba ne) – visa tai profilaktinės priemonės. Per pokalbius dažniausiai būdavo gąsdinama: būsi išmestas iš vidurinės, profesinės technikos mokyklos ar technikumo, neįstosi nei į aukštąją, nei į aukštesniąją mokyklas, paims į sovietinę kariuomenę (nepaklusnūs vaikinai dažniausiai tarnaudavo Tolimuosiuose Rytuose, Sovietų Sąjungos šiauriniuose rajonuose ar dar blogiau – darbo bei kalinių prižiūrėjimo daliniuose), niekuomet neišvyksi į užsienio valstybes. Dauguma jaunimo, supratusio, kad gąsdinama ne šiaip sau, nutraukdavo veiklą. Tik nedaugelis drįsdavo ją tęsti, tačiau tai būdavo „nacionalistinio“ turinio lapelių platinimas, antisovietinių užrašų rašymas ar neramumai didesnių sporto varžybų metu. Bent kiek rimtesnė veikla būdavo iš karto susekama. KGB Vilniaus miesto skyrius ypač domėjosi „antivisuomeninėmis jaunimo grupėmis“, hipiais, pankais, Krišnos mokymo sekėjais. Buvo stebima padėtis jaunimo susibūrimo vietose – diskotekose, klubuose, kavinėse, taip pat karatė sekcijose. Domėtis kovos menais skatino visos Sovietų Sąjungos pavyzdys, mat nemaža sportuojančiųjų vėliau įsitraukdavo į nusikalstamas grupuotes. Paprastai jaunimas į saugumo akiratį patekdavo po neįprastų sovietinei sistemai veiksmų. Antai profesinės technikos mokyklos Nr. 25 mokiniai R. Glinskis, A. Kirklys ir G. Raguckis buvo „profilaktiškai apdoroti“, kai 1982 m. vasario 16 d. neatvyko į praktiką – šventė nepriklausomos Lietuvos dieną. Tų pačių metų birželio mėn. profilaktinės priemonės buvo panaudotos prieš Vilniaus politechnikumo moksleivius G. Pempę ir E. Radzevičių, o lapkričio mėn. – ir prieš R. Dailidę. Visi jie domėjosi fašistine ideologija, nešiojo svastikos ženkliukus ir savo apranga pamėgdžiojo Hitlerio kovotojus. R. Dailidė dar skaitė „buržuazinės Lietuvos“ literatūrą, taip pat nelegalius leidinius „Aušra“ ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Visi priklausė Žvėryno jaunimo grupei. Po tokių moksleivių veiksmų komunistų partijos komitetas nutarė pagerinti ideologinį mokymą politechnikume. „Devintojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje buvo madinga vaikščioti su apranga, imituojančia skautų bei nepriklausomos Lietuvos šaulių uniformas, taip pat skaityti saugumo vadinamąją buržuazinę spaudą, burtis į įvairias organizacijas“, – prisimena G. Drukteinis. KGB plk. V. Neverausko, vadovavusio Vilniaus miesto skyriui, teigimu, „paaugliai ir jauni žmonės, veikiami Vakarų gyvenimo stiliaus, naikino ir niekino valstybinius bei agitacinius simbolius, mėgino įsigyti ginklų, sprogmenų, kuriuos norėjo panaudoti ekstremistinei ir chuliganiškai veiklai“. Nemažai sunkumų KGB Vilniaus miesto skyriui kėlė ir iš Vakarų valstybių į Lietuvą atvykstantys studentai. 1982 m. jų buvo atvykę 90. Kaip prisimena buvęs saugumo karininkas, dėl atvykstančių į Lietuvą jaunuolių iš Vakarų kildavo konfliktų tarp 5-osios tarnybos ir 1-ojo skyriaus (užsienio žvalgyba). „Atvykstantiems jaunuoliams iš Vakarų kartu su „Žinijos“ draugija organizuodavome lietuvių kalbos kursus, rengdavome ekskursijas į leistinus lankyti Lietuvos miestus, kartu stengdavomės juos prikalbinti teikti mums visokeriopą informaciją. Tokia 1-ojo skyriaus veikla nepatikdavo 5-ajai tarnybai, kuriai atvykstantys jaunuoliai tik keldavo daugiau bėdų nei teikdavo naudos“, – pasakojo Vilius Kontrimas, buvęs KGB 1-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas. KGB Vilniaus miesto skyrius mėgino kontroliuoti ir kunigus bei vienuoles, siekusius daryti įtaką besimokančiam, studijuojančiam ir dirbančiam jaunimui. „Nepakankamas auklėjimas šeimoje ir mokykloje“ buvo nurodomas kaip pagrindinė jaunimo priešiškumo priežastis. Daug bėdų miesto skyrius turėdavo masinių susibūrimų metu. 1983 m. gegužės 26–27 d. brolių Tautkų roko grupės („Rondo“) koncerto metu Vingio parke kai kurie asmenys skandavo „nacionalistinius“ bei fašistinius šūkius. Per futbolo varžybas paaugliai skanduodavo „nacionalistinius“ šūkius, vietiniai futbolo sirgaliai įžeidinėjo kitus sirgalius, atvykusius iš Maskvos, Leningrado, Minsko, mėtė butelius ir kitus daiktus. Nepamiršo jaunimas ir Romo Kalantos susideginimo. Saugumo dokumentuose užfiksuota, kad 1984 m. rugsėjo mėn. per susitikimą tarp Balninkų kaimo vidurinės mokyklos (Molėtų rajonas) ir Vilniaus miesto statybos technikumo mokinių pastarieji dainavo „nacionalistinio“ turinio dainą apie susideginusį R. Kalantą. Turimi KGB Vilniaus miesto skyriaus duomenys rodė, kad vidurinių mokyklų mokiniai ėmė labiau domėtis Lietuvos praeitimi, nepriklausomos Lietuvos ir nacistinės Vokietijos atributika, todėl buvo stiprinamos operatyvinės pozicijos vidurinėse mokyklose, stengtasi nutraukti „negatyvią“ kai kurių mokinių veiklą. Kalbėdamas apie KGB Vilniaus miesto skyriaus darbą plk. V. Neverauskas pabrėžė: „Po profilaktinių kovos priemonių reikėdavo užtikrinti, kad jaunas žmogus ir vėliau nemaištautų. Dažnai trūko ištvermės, profesionalaus požiūrio, noro ir toliau kovoti iki galo, kad konkretus asmuo pasitaisytų į „gerąją pusę““. Daugiausia rūpesčių KGB Vilniaus miesto skyriui kėlė asmenys iki 18 metų – moksleiviai, todėl plk. V. Neverauskas padarė išvadą, kad „operatyvininkai turėjo ne tik fiksuoti ir aiškintis nusikalstamus veiksmus, bet ir didžiąją savo darbo dalį skirti priežastims analizuoti, prevencinėms priemonėms kurti“. Nemaža bėdų sovietinės sistemos saugotojams atnešdavo tradicinė Kaziuko mugė, kurios metu į Vilnių iš visos Sovietų Sąjungos rinkdavosi hipiai. „Dideliu laimėjimu“ buvo vadinama tai, kad Vilniaus miesto operatyviniai įgaliotiniai sugebėjo patraukti į savo pusę R. Burlingaitį – pankų lyderį. Iš operatyvinės informacijos matyti, kad Vakarų šalių pavyzdžiu Vilniuje ir toliau būrėsi hipiai ir pankai. Pastaraisiais domėjosi vis jaunesni paaugliai, iš kitų bendraamžių išsiskirdavę išvaizda, įžūlumu, cinizmu, visuomenės normų nepaisymu, polinkiu į alkoholį, narkotikus. KGB Vilniaus miesto skyriaus viršininkas plk. V. Neverauskas pabrėžė, kad „ypatingas dėmesys turėjo būti skiriamas ir pedagogams. Mokytojai turėjo padėti išauklėti socializmui atsidavusį žmogų, įskiepyti jam komunistines idėjas, formuoti teisingą jauno žmogaus pasaulio supratimą“. 1985 m. gruodžio mėn. kreipdamasis į savo skyriaus pavaldinius V. Neverauskas išdėstė net 8 punktus, kodėl jaunimas priešinosi sovietinei santvarkai ir kodėl nepavyko to priešinimosi nuslopinti. Pasak jo, „jaunimas dar nebuvo politiškai subrendęs, todėl buvo lengvai pažeidžiamas, be to, dauguma pedagogų, komjaunimo vadovų gyvenimą vaizdavo tik rožinėmis spalvomis, o praktiškąją gyvenimo pusę nuslėpdavo“, ir tai „neigiamai veikė jaunus žmones“. Apibendrinant galima teigti, kad KGB Vilniaus miesto skyrius iki 1985 m. sugebėjo iki minimumo sumažinti antisovietinius Vilniaus miesto moksleivių veiksmus. Tam saugumas ne tik panaudojo turimą agentūrą bei patikimus asmenis, bet ir MVD organus su F. Dzeržinskio komjaunimo būriu. Nema- žas operatyvinių darbuotojų, dirbančių pagal „5-ąją liniją“, skaičius rodė, kad maištingos mintys tarp jaunuolių buvo gajos, o KGB nenorėjo taikytis su antisovietine moksleivijos veikla. Iš esmės ta veikla apėmė tik priešiškų užrašų, antisovietinio turinio laiškų bei lapelių rašymą ir platinimą, neramumus sporto varžybų metu. Bent kiek organizuotesnė jaunimo veikla būdavo atskleidžiama ir nutraukiama. . Sunku įsivaizduoti efektyvų saugumo organų darbą be agentūros. Agentūra kovai su jaunimu buvo telkiama iš pedagogų ir iš pačių moksleivių. 1981–1985 m. jaunimą „prižiūrėjo“ 57 KGB agentai ir 80 patikimų asmenų. Miesto skyriaus netenkino turima agentūra nei kiekiu, nei kokybe, ir kiekvienais metais buvo papildoma naujais agentais. Agentai skverbėsi į priešiškai sovietams nusiteikusio jaunimo aplinką, rašė ataskaitas; iš jų saugumas žinojo vyravusias nuotaikas, „žalingos“ kultūros židinius. Pavyzdžiui, 1982 m. agentas Žilinskas pranešė, kad kai kurie 36-osios vidurinės mokyklos mokiniai domėjosi fašistine ideologija, bandė pamėgdžioti fašistinę aprangą. Agentas Jolia informavo, kad Žvėryno rajone susibūrė grupė, kuri veikė, siekdama išsaugoti lietuvių tautą, kritikavo sovietinę konstituciją, spausdino nelegalų leidinį „Kova“. Patikimo asmens B duomenimis, Vilniaus miesto profesinėje technikos mokykloje Nr. 25 egzistavo grupė, kurią sudarė 6–7 mokiniai, besilaikantys nacionalistinių pažiūrų ir nešiojantys šaulių ženkliukus.

Filed under: Vilnius, culture, live , jaunimas, KGB